Ilgesio gėlė ant poeto Vytauto Mačernio kapo

Spalio 7-oji – paties jauniausio, bet talentingiausio  lietuvių poeto Vytauto Mačernio žūties diena. Tad lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Vitalijos pakviesti ,,Versmės“ gimnazijos IV r klasės mokiniai išvyko literatūros mokytis  į šiaurės Žemaitiją.

Pirmiausiai stabtelėjome pagerbti kūrėjo atminimo Žemaičių Kalvarijoje, tryliktoje Kryžiaus kelio vietoje, pavadintoje ,,Pas Veroniką“, kur 1944 metų spalio pradžioje nuo atsitiktinės artilerijos  sviedinio skeveldros tragiškai baigė gyvenimą poetas. Toliau, anot poeto, gimtinis šiaurės kelias mus vedė į Šarnelę, V. Mačernio tėviškę.

Literatūrinės edukacinės kelionės metu išgyvenome daug patirčių – nuo kultūros, religijos kontekstų iki gamtinių. Einant  prie piliakalnio, kur palaidotas V. Mačernis, mus apgaubė paslaptinga tyla, kvapais, įvairių formų skruzdėlynais Šarnelės miškai ir pelkynai, kuriuos padeda įveikti tik specialūs takai. Mokiniams akcentavau, jog ši vieta buvo poeto įkvėpimo žemė, kurioje jaunuolis net karo metais sugebėjo rasti sielos ramybę ir rašyti atitrūkdamas nuo grėsmių.

Kelionėse visada svarbūs sutikti žmonės – asmenybės. Sugrįžę į Žemaičių Kalvarijos miestelį susitikome su gimnazijos geografijos mokytoju, V. Mačernio brolijos įkūrėju B. Kleinausku, kuris remdamasis vietinių žmonių atsiminimais bei savo patirtimis apie kraštietį vedė dar vieną pamoką.

Viliuosi, jog šios gyvenimo-literatūros pamokos ypatingai saulėtą, spalvomis pražydusią dieną mano mokiniams paliks ryškų prisiminimą apie poetą, kuris rašė: ,,Ruduo. Jau ilgesio gėlė auksiniais lapų tonais žydi“. Tikiu, jog mūsų pasodinti viržiai ir uždegta žvakelė sušildė ir poeto sielą.