Apie narvą, kančią, poetą, keltuvininką, keliaujantį trajektorija ,,up ir down“

Dažnas pasakytų, kad Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ paliko nemenką įspūdį jį perskaičiusiems ir išnagrinėjusiems per pamokas. Tad tęsdami kasmetinę dvyliktokų tradiciją (2021 m. dėl pandemijos apribojimų tradiciją teko laikinai nutraukti ) sausio 25 dieną abiturientai Nacionaliniame Kauno dramos teatre pamatė lūkesčius pranokusį Jono Jurašo režisuotą spektaklį, pastatytą būtent pagal šį išskirtinį romaną. Beveik tris valandas trukęs spektaklis ,,Balta drobulė“,  neabejotina, giliai įsirėžė gimnazistams į atmintį.

Pagrindinį Antano Garšvos vaidmenį atliko aktorius Dainius Svobonas. Stebėtina, kaip plastiškai, meistriškai D. Svobonas savo manieromis ir kūno kalba perteikė Antano Garšvos jausmus ir pasaulėjautą. Sunku patikėti, kad aktorius visą spektaklio laiką praleido scenoje, nes tai pareikalavo daug jėgų. Įspūdį žiūrovams paliko ir kitus personažus įkūniję aktoriai: Inga Mikutavičiūtė (Jonė), Mindaugas Jankauskas (liftininkas Džo), Sigitas Šidlauskas (liftininkas Stenlis), Liubomiras Laucevičius (daktaras Ignas).

Nuostabą kėlė spektaklio sklandumas. Keliaujant į teatrą svarstyta, kaipgi bus perteiktas sąmonės srautu sukurtas romano siužetas. Tačiau romano sceninės adaptacijos autorė Aušra Marija Sluckaitė nenuvylė: išlaikytas pasakojimo savitumas, škėmiška dvasia, o perskaičiusiems kūrinį suprasti įvykių eigą nebuvo sudėtinga. Tiesa, su modernia A. Škėmos kūryba susipažinusiems ir stebintiems spektaklį ši užduotis nelengva, tačiau įveikiama.

Diskutuodami apie spektaklį, mokiniai paminėjo keletą ryškiausių spektaklio scenų. Tarp jų – Antano Garšvos autoritetų: Frydricho Nietzshe, Ezros Pound, Virginijos Woolf, Edgaro Poe, Emilijos Dickinson ir Franco Kafkos – eisena arierscenoje (galinėje scenos dalyje), žyminti protagonisto minčių srautą, kančią, dvasinės atramos paieškas. Tačiau bene labiausiai pribloškusi ir sujaudinusi scena – Antano Garšvos išprotėjimas. Įtampą keliantis liftininko Stenlio dainavimas (dalis mokinių neslėpė, kad pirmąsias natas palaikė garso įrašu), Elenos šokis, enkavėdistų kankinimas, tariamas poeto nukryžiavimas bei paskutinis jo monologas sukrėtė ir neabejotinai sukėlė susidomėjimą teatro pasaulio galimybėmis.

Tikimės, kad ir ateinančios dvyliktokų kartos turės galimybę išvysti šį genialų spektaklį, leidusį geriau suprasti vieną sudėtingiausių privalomosios literatūros kūrinių bei patirti, koks įstabus yra teatro pasaulis.